BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

bemiegių naktų, bemiegė proza…

2009-11-24 parašė emberyte

kažkodėl visada geriausios mintys man kyla naktį… kaip seniais laikais, kai kamavo bemiegių naktų bemiegė proza. Tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad sugrįžo bemiegės naktys, o kartu su jom ir noras rašyti, išlieti, tai, kas tai skaudžiai tvinksi manoj širdy… Norėčiau šaukti, bet aplinkiniai palaikys mane išprotėjusia, norėčiau daužyti sieną, bet rankų skausmas neprilygs širdies skausmui, kurį jaučiu… Norėčiau spjauti jam į akis, bet pyktis, kuris kunkuliuoja mano viduje nuo to nezumažės.. Kaip norėčiau draugiškų akių ir šilto glėbio, kur galėčiau išsipasakoti kaip man skauda ir kaip negalima būti gerai. Tik dabar supratau, kokią teisingą antraštę vienas autorius/ė pasirinko savo knygai “geroms mergaitėms -  dangus, blogoms - viskas”. Kaip gaila, kad vėlai tai supratau, per vėlai… buvau tokia naivi, tikėjau, kad už gėrį ir meilę man bus atlyginta tuo pačiu ar bent jau mažiau, bet atlyginta. ir ką? tik vienas lašas jo šilumos nukrito man į delną… jis išmoko naudotis mano švelnumu ir kantrybe, jis išmoko žaisti svarbiausiu dalyku - meile. Juo daugiau jis skaudino, tuo labiau užsisklesdavau savy ir apsimesdavau, kad nieko nebuvo. Žinojau, kad vieną dieną tai turės iškilti į paviršių. Tiesą sakant stebiuosi, kaip taip ilgai ištvėriau.. beveik 5 metai.. aišku pirmieji keli metai buvo gražūs: metai aistros, metai švelnumo, metai jaukumo ir galiausiai metai ašarų, bei metai pykčio… sako, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. šiandien tai matau, kaip niekada aiškiai, kaip ir tai, kad meilė prasideda ir baigiasi vienodai: susitikus trūksta žodžių… tik pradžioje ta tyla svaigina, o pabaigoje žudo, kaip mane dabar… šiandien ieškau atsakymo į vienintelį klausimą ar neapykantą, kurią jaučiu yra stipresnė už meilę, kuri mus siejo/a? tik atsakiusi sau į šį klausimą, galėsiu pradėti ieškoti atsakymų į sekančius, kurie galbūt leis man pradėti gyvenimą iš naujo, be jo…

Rodyk draugams

ir nors žiūriu tolyn, bet nieko nematau…

2009-11-07 parašė emberyte

pastaruoju metu jaučiuosi taip sukinistai… per maža pasakyti būtų, kad savo gyvenime nebematau pasmės… nenoriu skųstis ar verkšlenti, nes tik pati esu dėl to kalta. Beveik 5 metus atidaviau žmogui, kuris man buvo viskas. Draugas, meilužis,  potencialus būsimas vyras ir būsimų vaikų tėvas… ir štai širdy kažkas sprogo. Tasi bomba ar kažkas panašaus. Kartu kūrėm namus, dėjom tvirtus pagrindus ateičiai, trečius metus gyvenam kartu. Pastaruosius metus, jaučiau, kad darosi sunku. Kartais nebesuprantam vienas kito, nebemokam vertinti to, ką turim, neįvertinam buvimo kartu. Aistrą keisdavo pyktis, švelnumą - pagieža. Tiesa, visada rasdavom išeitį kaip išlipti iš santykių kirzės. Visada kovojom už tai ką turi… ko gero kartais pernelyg stengiausi. Kartais pernelyg norėjau, kad viskas būtų gerai, daug atleidau, užsimerkdavau prieš tai ko nenorėdavau matyti, kai jis manęs atsiprašydavo ir pasakydava, kad myli mane taip, kaip jokio kitos gyvenime nepamils, kad aš jam įaugusi į kraują. Dariau viską, kad būčiau tobula žmona ir draugė. Ir štai šįryt galutinai pajutau, kad perdegiau. Vakar man taip skaudėjo. Skaudėjo taip giliai širdy. Jaučiausi tokia pažeminta ir išduota. Norėjau tikėti, kad viskas susitvarkys ir vėl išlipsim ir to dugno. Bet nubudusi jo glėby pajutau širdį tiek pagiežos ir pykčio, kad nenorėjau žiūrėt nei į akis, nei būti liečiama. Šaltis… Stingdantis šaltis… Myli, esu nereali, tarsi iš kito pasaulio, kurį pati sukūriau. Taip jis grįždamas vakar pasakė, tik tie žodžiai jau nebepasiekė mano širdies. Viskas? Nejau tokia ir yra pabaiga? Vieną ryta nubundi ir imi savęs klausti, ką veikei su tuo žmogumi 5 metus… Gaila laiko, jaunystės ir to ką kartu išgyvenom. Norėčiau tikėti, kad dar viskas susitvarkys, bet pirmą kartą jaučiu kaip dingsta viltis ir noras stengtis. Kaip vėl užsidedu bejausmę kaukę ir imu vaidinti kitą rolę ir jau niekada nebebūsiu tokia, kokia buvau. Liks tik stingdantis šaltis… Juk tu pats to norėjai… Savo elgesiu past to pasiekei… tikiuosi, kad dabar būsi laimingas…

Rodyk draugams

padrikos mintys

2008-11-24 parašė emberyte

seniai nerasiau… nezinau ar nereikejo, nes pasakyt visada turejau ka. Kodel butent siandien vel atsidariau blogas.lt ir rasau, nors sitiek laiko man to nebereikejo? gal todel, kad pavargau nuo nestabilios busenos- juokas-asaros-meile-neapykanta-dziaugsmas-skausmas… kazkokia beprotybe!


Vakar nakti dar buvau labai laiminga, nes tikejau, kad viskas yra gerai. Kad meile tikra, as sveika, o savo ateiti jau seniai kuriu pati. Taip buvo vakar.. Atrodo praejo vos keletas valandu, bet is tiesu praejo labai daug. Jau nebezinau, ar laime, kuria vakar dar jauciau savo sirdelej is tiesu buvo tikra, ar juokas, kuris taip skambiai skambejo buvo nuosirdus.. o meile- nezinau ar verta apie ja kalbet. Ar tas jausmas, kuris sieja mane ir ji is viso vadinamas meile?


Zinau, kad taip kalbu is pykcio, nemaza dalim prisideda is nuoskaudos, ant kuriu jis siandien ir vel uzmyne. Galbut sianakt miegodama atsuksiu jam nugara ir neleisiu pabuciuojama pries miega.. Galbut nenoresiu girdet zodziu “myliu tave”, o rytoj pabududi pirmesne uz ji iseisiu jo nepabuciavus. tai bus savotiskas mano kerstas. Mazytis, bet mano… Gal jis nesupras uz ka (nors tiesa sakant pati suprantu, kad jis ne toks kvailas, kad nesuprastu), bet as tai padarysiu. Zinot, kas baisiausia, kad dazniausiai uz tokius mazycius mano kertus, daug labiau skauda man, nei jam. Vyrai kiaules- taip sutinku.


kvailiausia, kad praeis savaite ir ko gero mes vel busim auksine porele, kuri meiliai glaustysis, bucinesis, miegos prisispaude vienas prie kito. ir man vel bus pasiutusiai gera, as vel jausiuos mylima, laiminga, vel juoksiuos visa sirdimi. Ir tegul… Bet kodel siandien man taip pasiutusiai bloga, o pakeist ka nors jegu neturiu???

Rodyk draugams

Kaledos uz lango, o sirdy?

2007-12-19 parašė emberyte

ir vel ir vel ir vel… nespejau ne apsisukt, o metai apsuko mane.. vel kucios, kaledos nauji, metai… kaip vienas mano draugas pasake “nespeji issipagiriot po kaledu, jau nauji metai, po nauju metu issimiegi ziurek jau velykos, po velyku pakeli galva ryte ziurek jau jonines, po joniniu nespeji apsidairyt, ziurek jau kaledos…” kai jis man tai pasake, as skaniai nusijuokiau, bet pagalvojus, juk is tiesu taip ir yra… per savo kasdieniniu darbu, mokslu maratona mes ne nespejam apsidairyt, kai metai lekia pro akis… mano metu skaiciavimas siuo metu sisteminamas kitaip, as gyvenu nuo vienos sesijos iki kitos. stai ziemos sesija jau ant nosies, o dar liko islaikyt viena koli ir suzinot ar prileido prie paskutinio egzamino. Labai tikiuosi, kad piktasis destytojas svenciu proga bus savo sirdy atrades nors krisleli gerio ir nesumaus manes pries pat sventes… o kas jei ne? siuo metu apie tai negalvoju, tikiu, kad kaledos stebuklu metas..


sestadieni grysiu i namus. seniai jau ten nebuvau. vel miegosiu savo lovoj, ryte pazadins tetes pataisytas kavos aromatas ir kaip senais gerais laikais prisiminsim savo rytinius kavos gerimo ritualus.. tada atsikels mama ir pataisys mum pusrycius, atnes man pleda ir lieps i ji susisukt, kad nesusalciau. kaip as kasdien to ilgiuosi… vis dar negaliu nutraukt iki galo tos “bambagsyles”, man vis dar reikia namu, vis dar reikia mamos… jau antri metai gyvenu atskirai.. bet vis dar gera kaip vaikystej gryzt i namus, megautis ramybe ir mele, kuria ten esu apsupta..


sios kaledos bus keistos. jauciuos tokia psichologiskai-dvasiskai-fiziskai-moraliskai issekusi. tiesa sakant nieko nebenoriu. nebemielos man ir jo akys.. nervina viskas ka man pasako, bet jis ir nesistengia… ai.. neverta apie ati kalbet..


geru visiems svenciu…

Rodyk draugams

salta, mano sirdy - sniego kalnai..

2007-11-14 parašė emberyte

ir viena ryta uzslinko ledynmetis… toks, kokio jau nebuvo daugybe metu… ledas pamazu skverbesi vis gilyn, gilyn, kol galiausiai pasieke sirdi.. MANO sirdi.. ta akimirka pajutau, kaip ji sustojo.. kunas tarsi atsiskyre nuo zemes, pakilo ir pamaciau viska jau kitomis akimis… akimirs, kurios buvo tarsi ne mano, bet kartu tos pacios, kuriomis pro savo akiniu stiklus ziurejau dar siryt..

skridau virs savo miesto.. maciau zmones einancios i dabra, keleta automobiliu… bet sisai tai mano buvo jau nebesvarbu.. tada pamaciau JI… tos akys, tos meluojancios man akys.. kodel jos man meluoja?? jau niekas man nebeatsakys i si klausima, nes niekieno as nebepaklausiu.. jo kvapas, issavikiskas kvapas.. taip kvepia melas ir apgaule.. nekenciu to kvapo. jis isduoda kur tu sianakt buvai.. tu nebe tas, kuri as pamilau, nebe tas…

mirties nuojauta… saltis sklindantis nuo jos kelia man baime.. as jos bijau, nenoriu paleisk mane… ta nuojauta, ta blogio nuojauta manes neapleidzia… nezinau is kur ta baisi nuojauta, kad kazkas nutiks, kazkas nepataisomo, ko neimanoma isvengt ir kas pakeis mano gyvenima amziams, priartins ta salti, ta mirties salti…

Rodyk draugams

aciu:*

2007-11-04 parašė emberyte

Siryt mane pazadinusi saule maloniai kuteno mano veideli.. pramerkiau akis, kai tu dar miegojai. Ziurejau ir gerejausi, koks saldus tavo miegas, lyg kudikis nerangiai apsivertei ant kito sono ir emei ieskoti mano rankos, kad tave apkabinciau.. Prisiglaudziau arti arti, kad jausciau tavo siluma ir kvapa ir taip norejau susuk: stok, akimirka zavinga! Bet ji nesustojo, bet man negaila.. Nes pabudes padovanojai saldziausia bucini, suspaudei mane savo gleby ir pasakei, kokia as zavingai susivelus ir kaip mane, savo raganiuke myli. Staiga pamirsau, kad vakar pykau ant taves.. kad buvo liudna, kad abejojau musu meile ir tuo ka kuriam.. viskas dingo, pasiklydo laike.. tiesiog leidau saumegautis sia akimirka ir meile, kuria dovanojam vienas kitam.. as taip dievinu rytus salia taves.. neapsakomas saugumo jausmas uzlieja sirdi.. noreciau taip jaustis visada..

Vakar inirso akimirka isrekiau, kad as jauciuosi jo namuose Niekas, ponas Niekas! ir kaip as tau siandien dekinga, kad suemei tada mane i savo rankas prispaudei prie saves ir yiuredamas i akis pasakei: tu ne niekas, tu MANO ir tuo viskas pasakyta… aciu uz ispildytus mano norus.. uz galimybe pakilti ir tureti meiles sparnus.. aciu, kad dabar jauciuosi laiminga..

Rodyk draugams

15 dalykų, kurių dabar labai norėčiau

2007-11-03 parašė emberyte
  1. meilės kupino tavo žydrų it daungus akių žvilgsnio..
  2. Bučinio, kuris sudrebintų visą mano kūną..
  3. išgirsti iš tavęs, kad esu graži.
  4. vakarienės prie žvakių.
  5. aistringos nakties..
  6. šalto šampano..
  7. su tavim suvalgyt “napoleoną”..
  8. šaldytom braškem vedžiot tau ant pilvo meilės prisipažinimą…
  9. po to nulaižyt pilvuką..
  10. tykią naktį skaičiuot prie ežero žvaigždes..
  11. kad tu man pasipirštum..
  12. puokštes tamsiai raudonų arba baltų rožių…
  13. išgirsti, kad myli mane…
  14. pagulėti karštoje vonioje, pilnoje putų..
  15. rytą pasitikt su tavimi…

Rodyk draugams

tu mano svajonių mirtis..

2007-11-03 parašė emberyte

tu mano geriausia mintis, kurios sugalvoti nelemta..

Nuo filosofų lig didžiausių kvailių, tu mano geriausia mintis..

tu mano sunkiausia lygtis, kurios niekada neišspręsiu..

Nuo teoremų lig paslapčių, tu mano sunkiausia lygtis..

ar tai meilė? ar tai meilė? ar tai meilė? ar tai meilė?

tu mano svajonių mirtis.. vistiek jos nieko nevertos..

po žlugusių žygių į oro pilis.. tu mano svajonių mirtis..

 

bene gražiausi žodžiai apei meilę, kuriuos kada girdėjau. Kupini natūralumo ir pasakyti kiekvienam suprantama kalba, neišpučiant burbulo. kaip norėčiau ką nors panašaus išgirst iš mylimo žmogaus… bet matyt nelemta..

kodėl niekada nerašau, kaip atsitinka kas nors gera.. juk mano gyvenimas nėra toks juodas, kokį kartais jį piešiu. manęs laimė neįkvepia? man meilė neįdomi, jei neteikia skausmo?  aš kažkokia nenormali.. nejaugi viskas negali būti gerai. ar aš tiek daug prašau? kodėl visada įsimyliu netuos vyrus. žinau, kad mano draugas mane myli, bet ne taip kaip aš norėčiau.. aš ne taip įsivaizduoju meilę.  sakoma, kad jei tave kažkas myli, ne taip kaip tu norėtum, tai dar nereiškia, kas jis nemyli tavęs iš visos širdies..gal ir taip, bet tai taip sunku pripažinti. man reikia beprotiškos meilės, atsidavimo, noriu jam būti svarbiausia, gražiausia, mieliausia, ta vieninteė ir nepakartojama. jis mane prie to pripratino, išlepino savo dėmesiu ir dabar taip sunku susitaikyt, kad gaunu to dėmesio mažiau. žinau, kad nereikia norėti, jog po 3 metu draugystės būtų taip kaip pirmais metais. O kodėl negali taip būti? aš negaliu su tuo susitaikyt, mano nuotaika mainosi kas 5 minutes, man viskas blogais, vieną minutę myliu jį visa širdim ir svajoju apie bendrą ateitį, kitą minutę nekenčiu ir nenoriu jo daugiau akyse matyt. Kuo baigsis šis jausmų chaosas? bus matyt, bet tikiuosi, kad ir vienu ir kitu atveju aš galų gale surasiu savo tikrąją laimę ir visai nesvarbu kas man ją suteiks: vyras, darbas, mokslai ar dar kas nors..

Rodyk draugams

ar tu zinai, kaip man siandien skauda?

2007-10-23 parašė emberyte

ar tu zinai kaip skauda, kai abejingu zvilgsniu praeini pro sali?

ar tu zinai kaip skauda, kai nepaaiskini man savo elgesio?

ar tu zinai kaip skauda, kai jauciuos tau nereikalinga?

ar tu zinai kaip skauda, kai matau, jog draugams randi daugiau laiko nei man?

ar tu zinai kaip skauda, kai matau, kad tu nebebusi toks, koki tave pamilau?

ar tu zinai kaip skauda, kai matau, jog tu nepasirenges dar artimesniems santykiams?

ar tu zinai kaip skauda… Ne? o as zinau… nes tave vis dar myliu, nors tu mano sirdy vaikstai pusvinomis kojomis.

Rodyk draugams

man vis dar truksta..

2007-10-20 parašė emberyte

man vis dar truksta naktu rudens, kai su tavim skaiciavom zvaigzdes

man vis dar truksta baltos ziemos, kai mudu du kvailiojom snieguos…

man liksi vienas sirdy, man liksi vienas atminty… padangiu skliautuos, zvaigzdynu takuos, liksi vienas, neuzmirstamas…

krentancios zvaigzdes ir vel atgims, naujom spalvom kazka sutvarkys

duzusios viltys ir vel nusvis, ryskiom spalvom kazka sugrazins

nuskesiu as giliai savyje… kaip gera prisimint tave…

uzpludo tokia melancholija… nors si daina apie isskyrima ir man, regis kol kas jis visai negresia, nes draugas mane myli, bet kartu ji man tokia artima, nes man siuo metu taip daug truksta ir kartu taip mazai, tokiu nematerialiu dalyku…  man vis dar trukta vasaros naktu, kai su juo skaiciuodavom prie ezero zvaigzdes… man vis dar truksta naktu rudens, kai spardydavom parke lapus ir begiodavom susikibe uz ranku po balas ir vidury balos sustoje buciuodavomes… man vis dar truksta naktu ziemos, kai didziausioje pusnyje darydavome sniego angelus, o gryze paryciais, susale it varvekliai paskesdavom mus deginancioj aistroj ir uzmigdavom vienas kito glevy… man vis dar truksta pavasario saules, kuri atnese tavo pirmaji prisipazinima meilej ir iki tol nepazinta jausma… man vis dar truksta rytu, kai apsvaigdavau vien nuo tavo zvilgsnio ir meile turejo sparnus…

Man reikia atostogu… Kad tu rytu ir naktu netruktu… siryt buvo pirmas rytas po ilgo laiko, kai nereikejo sokt is lovos, kai nubudau ne nuo zadintuvo skambucio, bet nuo tavo bucinio.. sakai as grazi? kaip gera girdet, kad po 3 metu praleistu kartu, as tau vis dar grazi, tokia kokia esu… be makiazo, susivelus, uzsimiegojusiom akim.. sakai, kad myli kiekviena mano kunu lopineli? as tavaji taip pat, nors ne visada turiu jegu tai parodyt… sakai, kad nori mane visa isbuciuot? pirmyn, o ko tu lauki. sakai, kad as esu tavo gyvenimo moteris?o tu mano gyvenimo vyras. mes is mazu daleliu pastateme tvirtus savo meiles pagrindus… liko sunkiausia uzduotis, nesugriaut pamatu ir pastatyt santykius, kurie truktu visa gyvenima..

Rodyk draugams